Miestų gyventojai ir genealogija

Tyrinėdama gentainių migraciją, jų apsigyvenimą miestuose, analizavau istorinius duomenis apie miestiečių luomą. Skaitydama RKB bylas, sekiau menkiausius ženklus, įvairiai užrašomus požymius apie jų gyventojųs, stebėjau bet kokios informacijos trupinius, iš jų atsirinkau genealogijai svarbiausius.

Kaunas.[Senosios Lietuvos vaizdai Views of ancient Lithuania : [albumas] / Napoleonas Orda. – Vilnius, 1999. – P. [37].]

XIX a. miestų gyventojų masė nuolat kito, kaip ir jos sudėtis, socialinis statusas. Miestelėnai skyrėsi pagal užsiėmimą, turtinį lygį, luomą, priklausymą visuomenės grupėms. 1785 metais Jekaterinos II-osios raštu mietiečiais galėjo būti nekilnojamojo turto sąvininkai, bei asmenys besiverčiantys amatais ir prekyba. Nekilnojamojo turto valdytojai buvo tikrieji miestiečiai, priklausė svarbiausiai gyventojų grupei. Pirkliai - atroji grupė, jais galėjo tapti bet kurio socialinio sluoksnio asmuo, turintis kapitalo. Trečia grupė - cechų amatininkai, kervirta - užsieniečiai. Įdomiausia penktoji, miestiečių grupė - miesto magistrato pareigybininkai, mokslininkai, menininkai, pramoninikai, finansininkai. Galiausiai senbuviai (посадские), kurie vertėsi smulkiais amatais, prekyba.

Kiti miestų gyventojai, kurie neatitiko tam tikrų sąlygų, vadinosi miestėnai (lenk. mieszkancy).

Rusų kalba miestietis būtų - Ковенскiй мгъщанъ arba "мѣщанъ", bet užrašomi "обыватели", kas reiškia miesto gyventojai (garbės piliečiai, prekybininkai, buržuazija, taip pat ir miestiečiai, amatininkai).

Atversdama Kauno bažnytinių knygų puslapius, tikiuosi, kad juose esanti informacija bus vertinga ir papildanti glaustą specifinį krikšto ar santuokos tekstą. Ieškau kokių prierašų, kurie bent šiek tiek atskleis to laikotarpio kauniečių kasdienio gyvenimo fragmentus, vieną ar kitą įdomesnę detalę.

XV a. lotynų kalba miesto pavadinimas buvo užrašomas Caonia, Cawonia (Starozytna Polska III, srt. 396).

1818 metais Kaune buvo tik 200 namų. 1857 mieste gyveno virš 22 tūkstančių gyventojų. Garbės piliečiai - 4, piliečiai - 265, pirkliai - 43, miestiečiai (krikščionys 2250; žydai 6724; karaimas - 1; totoriai - 137), cehų darbininkai - 238, valstiečiai - 864; laisvieji - 22. užsieniečiai - 48. Reguliarios kariuomenės narių - 1356 (jų vaikų - 45), atsargos kariai - 91, 129 kariškiai su šeimomis, kiti niekur nepriskirti - 1118. Šie skaičiai sudaryti tik iš vyriškos lyties asmenų, moterų beveik tiek pat, dar apie 10 tūkstančių. Mieste gyveno 491 amatininkas bei 472 pameistriai (mokiniai) ir 434 meistrai.

Tarp 1857 m. sulaikytų - 47 valkatos, 59 - vagys, Už nusikaltimus iš miesto išvaryta 212 žmonių./1861 m. Kauno gubernijos miestai. 

Akivaizdu, krikštų, santuokų ar mirčių faktai visoje šalyje buvo įrašomi į knygas beveik vienodai. Tačiau, palyginus su kitomis vietovėmis, miestų gyventojai sugula į puslapius praturtinti įvairesniais prierašais. Nuosekliai skaitydama kiekvieną eilutę, randu įdomių vardų ir pavardžių, pastebiu tautybių, profesijų, pareigybių įvairovę.

Kas svarbu, kokių bendrumų dokumentų įrašuose daugiausia?

Mieste dažniau pasiseka rasti pareigybininkus, kartu su juos įvardijančiais istoriniais terminais. Pasitaiko įvairios svarbos užimamų pareigų prierašų, karinių rangų, profesijų ir kitokių ženklų, liudijančių Kauno miesto gyventojų įvairovę. 

1831 metų įsaku garbės piliečiais galėjo tapti iš šlėktų kilę laisvųjų profesijų asmenys: gydytojai, mokytojai, menininkai, advokatai, karininkai, dvasininkai.

Iliustracijose XIX a. mieste gyvenusių asmenų įrašai su įvardijimais.

Rotmistras.

Teismo advokatas.

Advokatas.

Muitinės prižiūrėtojas.

Ne visi surasti prierašai iššifruojami, dažnai juose esantys trumpiniai man nežinomi ir lieka neatkoduoti.

Iždo buhalteris gubernijos sekretorius.

8 klasių komisionierius.

Rados ekonomijos sekretorius.

Prezidento misija istoriniame Kaune buvo apibrėžta įstatymu, bet nemažiau svarbi, nei šių dienų valstybės vadovų. Miesto prezidentas sprendė kas galėjo būti įrašytas į miesto knygas, tokiu būdu priklausyti miestiečių luomui.

Referentas - pareigūnas, konsultantas, kurio pareiga yra referuoti ką nors tam tikrais klausimais. 

Šambelionas - Europos dvarų aukštas pareigūnas, rangas, suteikiamas karaliaus arba popiežiaus rūmų dvariškiams, prilygęs kamergeriui.

Šambelionas. Referentienė. Prezidentas. 

XVIII a. įkurta Lietuvos Pijorių provincija, prie visų vienuolynų veikė kolegijos. Radau prierašą - Pijoriių magistrai 1804 metų byloje prie bajorų Požerskių šeimos, krikštijant jų sūnų Eleuterijų Ferdinandą Mykolą.

Bajorai

Apie bajorų svyravimus apsisprendžiant būti miestiečiu, bei atsisakyrną priimti miesto teisę, dokumentai liudija įstatymų įtaką jų statuso kaitai.  "Miesto teisę priėmusiems ir jos neatsisakiusiems, t. y. neilstojusiems į miesto ir tebeinantiems miestietiškas pareigas, bajorams buvo uždrausta tapti bajoriškų institucijų pareigūnais".

"Žemaitijos kunigaikštystės konfederacijos Raseinių reparticijos aktų knygoje 1793 m. sausio 15 d. irašytas aktas apie tai, kad Kauno pilies teisrno teisėjas Mykolas Kozakovskis atsisako priimtos miesto teisės M. Kozakovskis, asrneniškai atvykęs į Raseinių reparticijos konfederacijos teismą teigė, kad Kauno miesto, kuriame turi paveldimą posesiją miestiečiu tapo visuotines šalies nuostatos paskatintas, tačiau pabrėžė, jog, esant nepageidautinoms šio žingsnio pasekmėms, laikydamasis vienybės su visa tauta, atsisako karlaise priimtos miesto teisės ir savo parašą Kauno miesto knygoje laiko negaliojančiu" .⁶

Bajoras, tikriausiai svyruodamas tarp įstaymų ir savo vietos mieste įtvirtinimo, žengė į XIX a. kur jo laukė dar didesnės permainos.

Tradicinis XVIII a. bajorų įvardijimas lotynų kalba - Nobles, pereinant į XIX a. lenkiškai - Szlachta.

Kaune gyveno ypatingieji - aukščiausios kilmės tituluoti didikai (Illustrissimi Magnifici Domini lot.)  Prezorai. Tokie bajorai galėjo lankytis caro dvare ir segėti špagą, kas yra žinoma iš Carinės Rusijos įstatymų apie svarbiausius hierarchinės piramidės asmenis.

Arba 1800 mtais įrašytas tėvas Kilnusis ponas (P. VD.).

Kuklesnis prierašas prie bajoro Juozapo Radzevičiaus (JP Jozeff Rodziewicz lenk.), lyg ir neužteko tradicinio žymėjimo JP (Jasnie Pan lenk.). pridėtas tekstas - Šlėktos statuso (Kondycyi Szlechelney lenk.).

Galimai toks prierašas apie priklausymą tam tikram luomui buvo raštininko tradicija, tokiu būdu įvardino ir kitus asmenis. Knygoje surastas valstietis, bei darbininkas įrašyti tuo pačiu terminu - Kondycyi pracowitey, kondycyi prostey 1802 m. 

Rusų kalba pildomų įrašų turinys kiek kitoks. XIX a. viduryje Lietuvos didikus įrašydavo carinės Rusijos įvardijimais, pavyzdžiui, iki tol nebūdingais - kunigaikščių kilmės Giedraitytė.

Kauno bajorai pareigybininkai 

Kauno miesto policijos atstovas.

Bajorai Kauno miesto karo tribunolo valdininkas ir Kauno Gubernijos sekretorius, Kolegijos sekretorius

Bajoras Kauno miesto Iždo kontrolierius tituliarinis patarėjas.

Moterys buvo įvardijamos vyro arba tėvo pareigybių prierašais.

Muitinės direktorienė.

XIX a. 4-7 dešimtmetyje iš nepripažintų bajorų susiformavo specifinė gyventojų grupė - piliečiai, kurie vėliau išnyko ir buvo įrašyti miestiečiais. 1858 metais irašyta šeima liudija šį faktą: Netekusių bajorystes Kauno miestiečių... 

Retesni įrašai, kurių įvardijimo reikšmės nežinau, pvz. (Приказ общественного призрения rus.). Viešosios labdaros įsakymas - provincijos įstaiga, kurią Rusijoje įvedė Jekaterina II 1775 m. Ji buvo atsakinga už valstybinių mokyklų, ligoninių, prieglaudų, ligoninių ir kalėjimų valdymą, kuriai pirmininkavo pareigūnas..⁸

Kariai ir karininkai

Šios kategorijos kauniečiai dažniausiai įrašomi, nurodant rangą ir priklausymą tam tikram vienetui.

Seržantas.

Paporučikis. Paporučikis, podporučikas – Rusijos armijos karininkų laipsnis, įvestas 1703 m.

Generolas. 

Maršalas.

Gusarų pulko štabo gydytojas Teismo tarybos narys - Штабcь Докторь Гусарского полка Надворный Cоветникъ; Kilmingas ypatingų reikalų kapitonas ir Kavalierius - Благородныe особыхь Поручень капитань и Кавалерь 1852 m. Kaunas.

Gvardijos kapitonienė.

Eiliniai kareiviai. 

Kitų miestiečių pareigos ir užsiėmimai.

Kauno viešosios gimnazijos mokytojas kolegijos asesorius. Kolegijos asesorius (коллежский асессор rus.) – valdininkų rangas carinėje Rusijoje, panaikintas 1917 m. Rangas suteikdavo teisę gauti paveldimą bajorystę. Į kolegijos asesorius, kaip ir į kitus VIII klasės rangų turėtojus, kreipdavosi „Ваше высокоблагородие“.⁷

12 apskrities kelių auditorius. Kauno apskrities visų rūšių kelių priežiūros valdininkas. 

Pasienio sargybininkas.

Trimitininkas.

Bendruomenių atstovai.

Kitų religinių bendruomenių nariai, pavyzdžiui, žydai RKB krikšto dokumente įrašomi netikinčiųjų įvardijimu.

Socialinis statusas žymimas tradiciškai.

Surastos ir perskaitytos smulkmenos išskiria miestuose vykdytų bažnytinių knygų raštvedybą. Man kur kas įdomiau skaityti senąsias bylas, kai jose nurodoma papildoma informacija apie  XIX amžiaus miesto žmones. Suradusi plačiau aprašytus gimines, lyginu su kitais, tuo metu jų aplinkoje esančiais miestiečiais, ar gentainiais, gyvenusiais giliau, provincijoje, kaimuose, mažuose miesteliuose. Aiškinuosi galimas surašytų terminų reikšmes.

Suprantama, žemesnieji miestų gyventojų sluoksniai buvo margiausia ir dinamiškiausia grupė. Jie vertėsi amatais, dirbo patarnautojais, vežėjais, atliko visokius smulkius darbus. Į jų gretas nuolatos įsitraukdavo kaimų, akalicų ar dvarų gyventojai. daugelis jų palengva virto valstiečiais, arba amžiaus pabaigoje - pramonės darbininkais.

Kauno mieste, kaip visuose panašiuose carinės Rusijos provincijos didmiesčiuose, buvo daugiatautė bendruomenė. Miestiečiai dažniau nukentėdavo nuo smurto, gaisro, kitų negandų. Miestas išskirtinai kitoks, jis turėjo tokių institucijų, kaip kalėjimai, ligoninės, todėl mirties vieta daug dažniau nurodoma ne namuose.

Pavyzdžiui areštuotos valstietės dukters mirtis 1857 metais Kauno pilies kalejime.

Liudnoji istorijos pusė - vaikai pamestinukai, jų krikšto metu įrašoma įvairi, bet minimali informacija. Vieni - tėvų palikti vaikai be jokio aprašymo, kitų - nežinomi asmenvardžiai, arba paminėta tik motina, pasitaiko kad įrašyti juos įvaikinę miestiečiai.

Nežinomas pamestinukas tėvų paliktas Kauno parapijinėje bažnyčioje, paimtas globoti...

1857 metais mirusi 4 metų mergaitė, pamestinukė, priglausta įvardintos kaunietės.

Esu radusi įdomiai aprašytų nesantuokinio vaiko atvejų, kurio krikšto dokumente nurodyti abu tėvai.

Pavyzdžiui, 1830 m. krikšto įrašai su įvardintais nesantuokinių vaikų tėvais: nesantuokinės mergaitės tėvas Sidaras Sieroginas (Sidera Sierogina lenk.), berniuko - Andrius Jarušauskas (Andrzeja Jaruszowskiego lenk.).

1825 m. bajoraitė Ieva įrašyta turinti nesantuokinį vaiką, jos pavardė nežinoma (JP, Ewa bezslubna Szlach. lenk.), greičiausiai nuslepiant faktą, nes jau kitoje eilutėje tokios pačios vienišos bajoraitės pavardė įvardinta - Griciutė (Felicyanna Gryciowna bezslubna Szlach. lenk.).

Kiek kitoks tų pačių metų, teisėtoje santuokoje gimusio bajorų vaiko, krikšto įrašo variantas, jame įvardintas tėvas, mamos tik vardas ir N. raidė. Toks įrašas atsirasdavo, kai krikštatėviai neatsimindavo (gal nežinodavo) motinos mergautinės pavardės.

1815 metų įraše nėra tėvų, nenurodyta jų nebuvimo priežastis (kas būdinga pamestinuko atveju). Žinomi tik du asmenys: apeigose dalyvavęs kunigas, kuris buvo ir krikštatėvis, bei krikšto motina. Nei vaiko gimimo vieta, nei aplinkybės neminimos, greičiausiai jokie faktai nebuvo žinomi.

Dar vieno dokumento versija - tai prierašas apie ne santuokoje gimusio vaiko motiną, kurią kunigas įvardijo - be pavardės (bez nazwiska lenk.) arba ji tikrai neturėjo pavardės, arba buvo norima ją nuslėpti. 

Bajoraitės nesantuokinio vaiko tėvas įrašytas su tiksliu asmens apibūdinimu. Jame neįprastai daug įnformacijos - bajoro generolo Ofenbergo tarnas Teodoras Pluchinas (Pluchina Fiedora slugi JW. Dywizyoniego Generala lenk.).

Istorikų teigimu, XIX a. II pusėje įvairių luomų, profesijų ir socialinio sluoksnio gyventojų dalis ėmė keltis gyventi į miestus. Tai buvo asmenys, dažniausiai kilę iš to paties miesto apylinkių, arba iš tos pačios gubernijos, t. y. etnografinės Lietuvos gyventojai.

Kaunas vystėsi, gyventojų gausėjo. Kauno istorijoje svarbūs 1843-ieji metai, nes miestas tapo Kauno gubernijos centru. Tais pačiais metais pradėtas leisti pirmasis Kauno laikraštis, į Kauną buvo perkelta ir Kražių gimnazija. 1861–1862 m. nutiestas geležinkelio ruožas Sankt Peterburgas–Varšuva.

Mieste išskirtiniai įrašai, kurių neteko rasti provincijoje, pavyzdžiui, sulaužę musulmonų tikėjimą kauniečiai 1816 metais.

Keturiolikmetė totorių kilmės mergaitė 1823 metais pasikrikštijo Kauno parapijos katalikų bažnyčioje.

Rusų kilmės gyventojai rečiau, bet irgi randami katalikų bažnyčių knygose, Kaune - ne išimtis.

"Lietuvos miestuose gyveno įvairių tautybių žmonių. Kaune, o gal ir kituose miestuose, organizuojant miestiečių bendruomenę buvo svarbus atsikėlusių vokiečių pirklių ir amatininkų indėlis. Vilniuje buvo ženkli iš Rusios miestų atsikėlėlių stačiatikių bendruomenė, kurie taip pat buvo laikomi visateisiais miestiečiais. Nekrikščioniškos gyventojų grupės (žydai, karaimai, totoriai) taip pat gyveno miestuose, tačiau jie sudarė atskiras bendruomenes, kurios tvarkėsi pagal savo teisę".¹

Kauniečių krikšto vardų įvairovė ir retų jų varijantų gausa greičiausiai buvo nulemta kitataučių arba svetimšalių gyventoju.

Pravažiuojantys keleiviai iš Prūsijos 1853 metais krikštijo sūnų, gimusį Aleksote.

Įdomieji Kauno gyventojų vardai: Agafija, Visarijonas Larionas, Vilgoforta, Rigoberta, Deodata, Eloiza, Eleuterijus, Dyzmanas, Adriana, Atalija, Napolina, Gvilholmas.

Pavardės Kauno miesto istorijoje ne mažiau įdomios, knygose radau: Joannis Rydas (beveik John Reed), Склaдо́вскихь (panaši į Marie Skłodowska-Curie), Midelton (beveik kunigaikštytė K. Middleton), Antonij Szabanowski - beveik Antanas Šabaniauskas, Trieciak (panašus į Третья́к), Кeйзерь (beveik Kaizeris) ir k.t.

"XIX a., ypač II pusėje, didžiuosiuose miestuose gyventojų sparčiai daugėjo. Vilniuje, 1860 m. duomenimis, gyveno 60 tūkst., o 1900 m. jau 162,5 tūkst.; Kaune 1857 m. – 23 tūkst." ir padaugėjo iki – 208 %.

Statistiškai miestuose didžioji dauguma buvo kitataučiai ir kitakalbiai, kurie gal būt pritapo ir nesijautė svetimšaliais, buvo savi piliečiai. Istorikų duomenimis XIX a. pradžioje vyravo lenkiškai, žydiškai kalbantys miestų gyventojai. Jie krikštijo, liudijo vieni kitų įvykius, bendravo ir sutarė tarpusavyje. 

Įdomūs kintantys Kauno tautinės sudėties duomenys: "...iš 92,5 tūkst. gyventojų lietuvių bendruomenę sudarė 54,5 tūkst., žydų – 25 tūkst, pastebimos ir lenkų (4 tūkst.), vokiečių (3,2 tūkst.), rusų (2,9 tūkst.) bendruomenės"./Kaunas: Finansų Ministerija, Centrinis statistikos biuras, 1926.

 Toks įvairiaspalvis ir daugiatautis Kaunas formavosi nuo pat XIX a. pradžios. Mano akimis peržiūrėtas ir iliustruotas RKB įrašais margumynas, sudaro tik labai nedidelį miesto gyventojų audinį. Tikiu, kad kiekvienas surastų kitokį iš archyvinių šaltinių sudarytą minėto šimtmečio miestiečių vaizdą.

-----------------------------------------------------------------------------------------------

1.  Lietuvos istorija VIII tomas I dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 355-374.
2.  MIESTAS IR MIESTIEČIAI: KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS. Vytautas Rubavičius. Acta Academiae Artium Vilnensis 67, 2013, p. 111—125.
3. www.xn--altiniai-4wb.info/LDK miestai ir Magdeburgo teisė
4.  www.epaveldas.lt
5. https://www.limis.lt/detali-paieska/perziura/-/exhibit/preview/20000001677578?s_id=vw4be9fp3AqvNQyK&s_ind=41&valuable_type=EKSPONATAS
6. Miestų dokumentai 1792–1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos aktų knygose, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, Vilnius, 2001, t. 3, p. 133–154.pdf
7. lt.wikipedia.org.

8. ПРИКАЗЫ ОБЩЕСТВЕННОГО ПРИЗРЕНИЯ И ЗДРАВООХРАНЕНИЕ В РОССИИ (КОНЕЦ XVIII СЕРЕДИНА XIX ВВ. )Текст научной статьи по специальности «История и археология»Смирнова Елена Михайловна